Kodėl taip sunku priimi kitą: filosofiniai apmąstymai

Pasidalinti mintimis apie kitą ir kitoniškumo reiškinį ir su tuo susijusius sunkumus mane paskatino kolegos, susipažinę su mano psichoterapijos studijų rašto darbu. Tema visada aktuali, nes labai žmogiška. Viena vertus vertiname ir puoselėjame įvairovę, bet tuo pačiu kitas su savo keistuoliškumu mus trikdo, o kartais buvimas šalia tampa nepakeliamas. Kodėl mus taip sunku priimti kitą? O ar išvis verta stengtis pažinti ar sąveikauti su kitu? Kokia to kaina? Gal paprasčiau tiesiog ignoruoti kitoniškumą? Tekstas kiek „palengvintas“, kad nebūtų labai akademiškas, bet su išlikusiais filosofiniais „prieskoniais“. Viliuosi, kad tai padės giliau pažvelgti į kitą ir save patį sąveikoje su kitoniškumu.

Susitikimas su kitu ir kitoniškumu yra neišvengiama buvimo žmogumi dalis. Norime to ar ne esame priversti ieškoti būdų kaip reaguoti į kito buvimą, ieškoti būdų kaip būti pasaulyje su kitu ir jo kitoniškumu. Kitas – paslaptis mums, kurios mes niekada pilnai nesuprasime. Dėl to, kad kitas visada yra už mūsų supratimo ribų ir jo buvimas kelią iššūkių mūsų savasčiai. Jis gali priversti mus suabejoti savo įsitikinimais, vertybėmis ir prielaidomis, bet tuo pačiu gali padėti mums save pamatyti naujoje šviesoje, atskleisti alternatyvą kaip dar kitaip galima būti pasaulyje.

Egzistencinėje filosofijoje kito fenomenas apibūdinamas kaip neišvengiama patirtis susiduriant su kažkuo esminiškai skirtingu ar tai būtų kitas žmogaus, patirtis, idėja ir pan. Vyrauja nuostata, kad kiekvienas žmogus yra unikalus savo gyvenimiška situacija, patirtimi, vertybėmis, pasaulėžiūra, savastimi, kurios formavimąsi nenutrūkstamai įtakoja daugelis faktorių, tokių kaip kultūrinis, istorinis bei asmeninis kontekstai. Todėl tiek pati būties įvairovė, tiek ir susidūrimas su kitonišku kitu, yra pamatiniai buvimo žmogumi aspektai.

Žmogaus susitikimas su kitoniškumu tuo pačiu reiškia ir susidūrimą su savo paties matymo, suvokimo apribojimais bei skatina kvestionuoti turimas prielaidas apie supantį pasaulį. Toks susitikimas dažnai sukelia prieštaringus jausmus nuo smalsumo iki gėdos, susvetimėjimo bei atskirties patyrimo. Susidūrimas tampa nerimo šaltiniu, kuris neišvengiamas susidūrus su nežinomybe ir nenuspėjamu kitu.

Tuo pačiu, susitikimas su kitoniškumu yra asmeninio augimo šaltinis. Susidūrus su trikdančia įvairove ir ieškant būdų kai suprasti bei vertinti kito požiūrį, žmogus gali gerokai praplėsti savęs paties suvokimą, išvystyti platesnį požiūrį į jį supantį pasaulį bei mokytis sąveikauti su gyvenimo reiškinių įvairove.

Pasidalinsiu žinomo vokiečių filosofo Martin Heidegger (1889-1976), danų filosofo Søren Kierkegaard (1813-1855), prancūzų egzistencialisto Jean-Paul Sartre (1905- 1980) ir filosofo Emmanuel Levinas (1906-1995) mintis apie kitą ir kitoniškumą bei su tuo susijusius iššūkius.

Apie buvimą su kitais M. Heidegger kalba kaip apie žmogiškos būties neišvengiamybę. Fundamentalu yra, tai, kad mes pasaulyje esame ne tik objektų pasaulyje, bet ir pasaulyje su kitais žmonėmis. Mes ne vieniši pasaulyje, esame „užmesti“ į pasaulį su kitais. Būti žmogumi tuo pačiu reiškia ir būti su kitais. Žmogus nėra izoliuotas individas, visada yra socialiniame kontekste ir santykyje su kitais. Filosofas sako, kad per sąveika su kitais formuojasi savęs bei supančio pasaulio suvokimas, priklausymo ir susietumo su pasauliu jausmas.

Tuo pačiu būtis-su-kitais yra iššūkis žmogui. Kiti stato mus į nepatogias pasirinkimo ir nežinomybės situacijas, kuriose kyla nesusipratimai, konfliktai, įsitraukiame į galios dinamiką. Kitas dažnai tampa nerimo ir diskomforto šaltiniu. Nepaisant iššūkių M. Heidegger tikėjo, kad susidūrimas su kitu vaidina lemiamą vaidmenį supratime, ką reiškia būti žmogumi pasaulyje. Susidūrimas su kitu tuo pačiu yra galimybė padaryti naujų atradimų, įgauti naujų įžvalgų, tapti autentišku ir pagilinti savęs bei savo buvimo žmogumi suvokimą.

M. Heidegger pažymi, kad žmogus ieškodamas būdų kaip būti pasaulyje su kitu patiria sunkumus:

· Žmogiškai prigimčiai yra būdingas polinkis objektyvizuoti kitą. Mes dažnai kitą matome kaip objektą, o ne kaip unikalią patirtį turintį individą. Tai yra mūsų pačių ribotumo bei šališkumo rezultatas, trukdantis atsiverti kitoniškai patirčiai.

· Mums sunku pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos, suprasti ir priimti kitonišką patirtį. Šis procesas reikalauja įsitraukimo, įsijautimo empatizuojant kitam. Kad pamatyti pasaulį kito akimis, reikia dėti pastangų, o turint prigimtinį polinkį objektyvizuoti tai gali tapti išties rimtu iššūkiu.

· Nerimo iššūkiai. Atsiveriant kitoniškai patirčiai, tenka susidurti ir su savo pačių mirtingumu ir baigtinumu. Sąveika su kitais atskleidžia mūsų pačių pažeidžiamumą ir ribotumą, sukelia sumišimą ir nesaugumo jausmą. Kitas tampa nerimo ir diskomforto šaltiniu.

· Komunikacijos sunkumai. Nors žmonės nuolat yra socialiniame kontekste tai nereiškia, kad jie supranta vienas kitą. Kalbos netikslumas, dviprasmiškumas bei skirtingi komunikavimo būdai gali sukelti nesusipratimus.

· Autentiškumo dilema. Buvimas su kitais, socialinės normos, lūkesčiai riboja mūsų individualaus autentiškumo apraiškas.

· Galios dilema. Buvimas su kitais neatsiejamas nuo hierarchijos ir galios apraiškų. Dominavimas ir subordinacija gali vesti prie manipuliacijų ir išnaudojimo.

Taigi, M.Heidegger teigia, kad pasaulis be sąveikos su kitais yra neįmanomas, susidūrimas su kitu yra prieštaringas, viena vertus atveriantis platesnes buvimo žmogumi galimybes, kita vertus keliantis nerimą ir diskomfortą, verčiantis spręsti komunikavimo, autentiškumo ir galios, pažeidžiamumo klausimus.

J.P. Sartre savo filosofijoje pažymi, kad mes didele dalimi esame produktas visų savo santykių. Jis rašė, kad kito buvimas yra būtina sąlyga žmogaus sąmoningumui ir savivokai rastis, argumentuodamas, kad aptikti save kaip atskirą individą galime tik sąveikaudami su kitais. Kitas yra mums nepažinus, mes niekada negalime būti tikri dėl to, ką kitas žmogus galvoja arba jaučia. Nuolatinės pastangos išlikti ryšyje ir suprasti kitą, suvokiant savo paties atskirumą ir subjektyvumą, tampa nerimo ir konfliktų priežastimi. Mums būtinas kitas, patvirtinantis mus pačius: bet tuo pačiu jis mums ir grėsmė, nes jo žvilgsnis mus sudaiktina, įtraukia į objektų pasaulį.

J.P.Sartre savo filosofijoje pabrėžia laisvės svarbą santykyje su kitais “mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito laisvė“. Kai susitinka du žmonės, tarp jų iškarto prasideda kova, vieno laisvė destabilizuoja kito laisvę. Tad pačioje žmogiškoje egzistencijoje jau yra užprogramuotas konfliktas su kitu, tai byloja jo žymi frazė “pragaras tai kiti“. Startas pažymi, kad žmogus turi prigimtinę laisvę kurti savo gyvenimą, įprasminti jį per daromus pasirinkimus ir veiksmus, kurie gali konfliktuoti su kitų pasirinkimais. Kitas sunaikina mano pasirinkimo galimybes, tapdamas „mano pragaro“ priežastimi. Pavyzdžiui, kai nepataikau į socialines normas ir keliamus lūkesčius, galiu būti sugėdintas, jaustis vertinamas, teisiamas, nepritampantis, atstumtas ir taip patirti susvetimėjimą. J.P. Sartras tikėjo, kad santykyje su kitais visada vyksta grumtynės dėl galios ir pripažinimo. Šiame kontekste „pragaras“ nebūtinai dėl kitų tikslingo veikimo, o labiau kaip atspindys, to būdo kaip žmonės sąveikauja tarpusavyje. Šaknys glūdi tame, kad mes trokštame laisvės ir autonomijos bei norime atstovėti savo subjektyvumą, tačiau kiti daro lygiai tą patį. Mes norime, kad mūsų individualumas būtų pripažintas, bet tenka pripažinti ir kitų individualumą. Mes varžomės dėl resursų, dėl dėmesio, pripažinimo.

J.P. Sartras tikėjo, kad galios kova yra neatsiejama žmogiškų santykių dalis, kuri gali būti tiek konstruktyvi, tiek ir destruktyvi. Pripažinimo siekimas gali skatinti savęs atskleidimą ir asmeninį augimą, bet tuo pačiu skatinti kitų slopinimą ir susvetimėjimą, jei negebame gerbti kitų laisvės ir subjektyvumo. Jis santykius mate kaip nuolatines derybas tarp laisvės ir pripažinimo siekimo. Jis tikėjo, kad sąveika su kitais yra būtina savęs suvokimui ir tai gali išlaisvinti arba apriboti priklausomai nuo požiūrio į juos. Kaip vieną iš pagrindinių iššūkių susiduriant su kitoniškumu J.P. Sartras matė būtinybę pripažinti savo pačių laisvę ir subjektyvumą, bet tuo pačiu gerbti Kito laisvę ir subjektyvumą. Su tuo susiję sunkumai gali būti sekantys:

· Iššūkis pripažinti kitų subjektyvumą. Žmogus iš prigimties yra laisvas ir turi autonomiją, laisvė reiškiasi per žmogaus subjektyvumą. Susiduriant su kitais turime pripažinti, kad kiti irgi yra laisvi ir autonomiški subjektai, verti mūsų pagarbos, net jei tai konfliktuoja su mūsų troškimais.

· Konfliktų sprendimo iššūkis. Žmonių santykiai paremti siekimu pripažinimo, kas gali vesti prie konflikto. Sąveikaudami su kitais mes ieškome būdų kaip derinti savo pačių ir kitų troškimus.

· Skirtingumų iššūkis. Mes susiduriame su žmonėmis skirtingo gyvenimo būdo, pažiūrų, vertybių, kas kelia iššūkius mūsų pačių savasčiai ir pasaulėžiūrai, tenka ieškoti būdų kaip būti su skirtingumais, kokį atsaką duoti.

· Objektyvizavimo iššūkis. Susidūrimas su kitu neretai veda prie polinkio jį objektyvizuoti, sutapatinti žmogų su jo fizine išvaizda, socialiniu statusu ar kitais išoriniais faktoriais, o ne matyti kaip laisvą ir autonomišką subjektą.

· Atskirties vengimas. Pagal J.P.Sartre žmogus vengia atskirties ir susvetimėjo jausmo. Tuo nepripažindamas turįs laisvę daryti pasirinkimus, kvestionuoti socialines normas ir lūkesčius, formuoti savo nepriklausomą poziciją, todėl leidžia išorinėms jėgoms nulemti jo pasirinkimus ir veiksmus. Žmogui tenka susidurti su iššūkiais atlaikyti spaudimą pritapti bei pakelti nežinomybės nerimą.

Taigi, J.P.Sartre taip pat teigia, kad kitas yra būtinas žmogaus savasčiai bei autentiškumui rastis, kad susidūrimas su kitu yra neišvengiamas bei pasižymi konfliktiška prigimtimi. Susitikimas su kitoniškumu verčia mus pripažinti egzistuojant skirtumus, skatina ieškoti būdų kaip spręsti konfliktus, vengiant pakliūti į objektyvizavimo spąstus bei gerbti kitų laisvę ir subjektyvumą, tuo pačiu rizikuoti patirti atskirtį bei nerimą.

Egzistencializmo pirmtakas danų filosofas Søren Kierkegaard santykį su kitais tai pat matė kaip centrinį žmogiškos būties aspektą ir tvirtino, kad savojo Aš suvokimas gali būti pasiekiamas tik pripažįstant ir sąveikaujant su kitoniškumu. Aš nusakomas per santykį su ne-Aš tai yra su kitu, ir tas santykis gali būti charakterizuojamas dvejopai ir kaip meilė, ir kaip baimė. Viena vertus Aš krypsta link kito, ieškodamas kaip priartėti susijungti per meilę ir empatiją. Kita vertus baiminasi Kito, nes tai reiškia grėsmę savojo Aš vientisumui ir autonomijai, keldamas abejonių savo turimoms nuostatoms ir vertybėmis.

S. Kierkegaard sąveiką su kitoniškumu matė kaip labai svarbų savęs patyrimo ir asmeninio augimo aspektą. Susidūrimas su kitu suteikia galimybę giliau suvokti savo vertybės, įsitikinimus ir troškimus. Kitoniškume filosofas matė ne tik opoziciją ar skirtingumo šaltinį, bet ir kaip asmeninio augimo ir transformacijos katalizatorių. Tuo pačiu jis pripažino, kad santykiai Aš ir Kitas gali būti kupini trinties, konfliktų bei kelti susirūpinimą. Todėl nestebina, kad žmogus yra linkęs neigti, atmesti bei užgožti kitoniškumą įvairiais būdais. S. Kierkegaard savo knygoje (Kierkegaard S., 1980) pateikia keturis iš jų:

1. Prievarta. Individas siekdamas atstovėti savo tapatybę bei išlaikyti dominavimą gali naudoti agresiją, smurtą prieš kitą.

2. Abejingumas. Individas gali tiesiog nepastebėti arba ignoruoti kitą, atsisakydamas sąveikauti su kitoniškumu arba pripažinti kitokio matymo vertingumą.

3. Neigimas. Individas gali neigti kito buvimą, paties skirtingumo buvimo faktą arba nuneigti kitokios perspektyvos teisėtumą.

4. Konformizmas. Individas gali stengtis pritapti prie socialinių normų ir lūkesčių užuot priimdamas iššūkius ir neapibrėžtumus kylančius iš sąveikos su kitoniškumu.

Filosofas pažymi, kad toks kito ir kitoniškumo neigimas tėra gynybiška saviapgaulė apsauganti nuo gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo. Kaip ir anksčiau minėti filosofai S. Kierkegaard susidūrimą su kitoniškumu matė kaip dinamišką ir sudėtingą reiškinį, o savęs pažinimo neįsivaizdavo be atviro ir aktyvaus sąveikavimo su kitoniškumu.

Norėčiau paminėti prancūzų filosofo Emmanuel Levinas mintis. Jis taip pat pažymi, kad sąveika su kitu yra svarbi tuo, kad ji metą iššūkį mūsų į save orientuotam egocentriškajam Aš, kitas lyg ištraukia mus iš savęs paties. Įdomu, tai, kad E.Levinas kritikuoja norą suprasti, pažinti kitą, argumentuodamas, kad kitas nėra tik pažintinis objektas, ar subjektas, kurį reikia suprasti. Siekis suprasti, perprasti kitą yra normalus žmogiškas reiškinys, kurio tikslas yra pasijausti saugiau, tai visada bandymas sau kažką garantuotis, sumažinti nežinomybės keliamą nerimą. E. Levinas tvirtina, kad siekis pažinti kitą, išanalizuoti yra prievarta kito paslapčiai, nes mes nuvertiname kitą iki kategorijos ar objekto, kuriuo galime manipuliuoti ar kontroliuoti. Įdomus pastebėjimas, kad kol mes užsiėmę supratimo aktu, pats santykis neįvyksta, nes esame atsiriboję. Čia tiktų frazė „Laimė kai tave supranta, o nelaimė kai tave jau suprato“.

Žmogaus polinkį nuvertinti kitą iki pažinimo objekto ar kategorijos E. Levinas mato kaip rimtą iššūkį santykiams. Dažnai į kitą žvelgiame per savo išankstinių nuostatų, lūkesčių, asmeninės patirties ir kultūros prizmę, kas riboja mūsų galimybes išties susitikti su kitu. Kitas griauna mūsų saugumo ir savarankiškumo jausmą, skatina pažeidžiamumą ir pareikalauja imtis atsakomybės.

E. Levinas tvirtina, kad susitikimui su kitoniškumu reikia radikalaus atvirumo ir imlumo kito unikalumui ir skirtingumui. Būti santykyje tai būti atvirumo ir pažeidžiamumo būsenoje priešais kitą Tu, be jokių garantijų. Jis kaip ir kiti filosofai pažymi žmogaus polinkį dominuoti ar asimiliuoti kitą pagal savo kultūrines ar ideologines normas, atkreipia dėmesį į kalbos, kultūros bei tradicijų įtaką mūsų gebėjimui susitikti su kitu. Jis susitikimą su kitu mato kaip iššūkį bei transformuojančią patirtį, kuri skatina peržiūrėti savo pačių ribotą požiūrį, bei kviečia susitikti kitą su atvirumu, pagarba, atjauta vengiant dominavimo, priimant savo paties pažeidžiamumą ir jaučiant atsakomybę už kitą.

Pridėsiu keletą minčių iš prancūzų filosofo Paul Ricoeur darbų. Jis kaip ir kiti filosofai pažymi, kad sąveika su kitoniškumu mums leidžia pamatyti pasaulį iš daugiau perspektyvų ir ši įvairovė yra būtina mūsų asmeniniam augimui ir vystymuisi. Tik santykyje su Kitu galime auginti empatiją ir atjautą, taip patirdami artumo ir bendrystės su kitais jausmą.

Jis kaip ir kiti filosofai mini sunkumą įveikti savo turimas nuostatas, įsitikinimus bei galios problematiką. Ypač svarbus yra noras ir pastangos konfrontuoti savo turimas nuostatas ir ribotumą, aktyviai dirbti ties tuo, kad praplėsti savo supratimą ir vertinti kitus jų skirtingume. Kas man pasirodė svarbu, kad sąveikai su kitu ir kitoniškumu būtinas noras ir nusiteikimas įsitraukti į sudėtingą iššūkių pilną interpretacijų, dialogo ir savirefleksijos procesą.

Žmogaus gyvenime sąveika su kitu ir kitoniškumu yra neišvengiama ir svarbi. Ši patirtis gali būti nepatogi ir kelianti iššūkius, bet tuo pačiu yra būtina žmogaus asmeniniam augimui ir vystymuisi.

Apibendrinat, kito ir kitoniškumo reiškinį galima apibūdinti sekančiai:

· Susidūrimas su kitu yra neišvengiamas. Būti žmogumi, reiškia būti pasaulyje su Kitais.

· Kitas mus įtakodamas formuoja. Kitas yra būtina sąlyga žmogaus savasčiai ir autentiškumui rastis, yra asmeninio augimo ir transformacijos šaltinis. Kitas suteikia galimybę patirti bendrystės ir susietumo su kitais jausmą.

· Kitas yra unikalus savo gyvenimiška situacija bei patirtimi. Mums sunku pamatyti pasaulį iš kito žmogaus perspektyvos.

· Žmogus turi polinkį objektyvizuoti kitą ir žvelgti iš egocentriškos perspektyvos. Egzistencinė filosofija kviečia individą priimti iššūkį - palikti į save orientuotą matymo perspektyvą ir atsiverti kito perspektyvai.

· Žmogus turi prigimtinę laisvę kurti savo gyvenimą, įprasminti jį per daromus pasirinkimus, išreikšdamas per savo subjektyvumą ir autonomiją. Žmogiškoje egzistencijoje yra užprogramuotas konfliktas su kitu, nes vieno laisvė destabilizuoja kito laisvę, įtraukia į kovą dėl galios ir pripažinimo (J.P.Sartre).

· Kitas stato mus į nepatogias pasirinkimo ir nežinomybės situacijas, sukelia nerimą. Skatina susitikti su savo pažeidžiamumu, ribotumu ir baigtinumu. Žmogus siekdamas apsisaugoti nuo nerimo gali būti linkęs atmesti, neigti ar užgožti kitoniškumą (S.Kierkegaard).

· Siekis pažinti ir perprasti kitą tai pat gali būti prievartos kito paslapčiai forma, nes nuvertina kitą iki pažinimo objekto ar kategorijos (E. Levinas).

· Atsivėrimas kitoniškai patirčiai reikalauja radikalaus atvirumo ir imlumo kito unikalumui ir skirtingumui (E. Levinas). Sąveikai su kitoniškumu būtinas noras ir nusiteikimas įsitraukti į iššūkių pilną interpretacijų, dialogo ir savirefleksijos procesą (P. Ricoeur). Tenka mokytis pripažinti kito subjektyvumą, įveikiant komunikavimo, skirtingumų, konfliktų sprendimo, nerimo ir autentiškumo iššūkius.

Va toks daugiasluoksnis reiškinys yra kitas ir kitoiniškumas. Mane asmeniškai labiausiai praturtino mintis, kad kito ir kitoniškumo neigimas tėra gynybiška saviapgaulė apsauganti nuo gilesnio savęs ir pasaulio pažinimo. Džiaugiuosi, kad mano pasirinkta psichoterapeuto profesija sudaro daug galimybių tyrinėti kitą ir kitoniškumą, mokytis sąveikauti bei jį priimti.

© Eva Vaitele